👁 109
– Atvesiu tą vaiką ir gal geriau neįspėsiu, nes nu ne taip jau ir blogai, gal nė nepastebės.
Ką jūs bandote apgauti? SAVE!
Aš suprantu, kad Jūs bijote. Bet nesu atsakinga už Jūsų baimes ar Jūsų požiūrį į savo vaikus.
Ką noriu pasakyti aš? Kad vaikai su specialiaisiais poreikiais, sutrikusios raidos ir visi kiti ypatingi žmonės nebus priimti visuomenės, kol patys artimieji nepalaikys mokytojų, specialistų dirbančių su vaikais bei pačių vaikų.
Kol nepalaikysite, nekalbėsite, nepadėsite ir nebūsite vienoje pusėje su jais – Jūsų vaikams “skaudės”. Ir skaudės dėl Jūsų pačių kaltės. Bandant kitus įtikinti “priimti” nepriimant patiems.
Kalbu visų mokytojų vardu, kurie mato, stengiasi, kalba ir tiki Jūsų vaikais, kol Jūs patys kartais netikite…
Ir tik nepagalvokite, kad studijoje “kitokie” vaikai nepageidaujami.
Mes kuo puikiausiai su jais sutariame! Dirbome ne kartą ir dirbsime – jei tik Jūs įspėsite, kalbėsite, patarsite ir padėsite! Tokiai atvejais vaikų UŽSIĖMIME būna mažiau, veikiame lanksčiau, normalu. Juk atitinkamas dėmesio srautas būtinas – bet Jūs tai patys žinote!
Suprantu Jus ir palaikau dėl to, ko negalite pakeisti. Bet nebandysiu suprasti ar pateisinti nepagarbos ir mūsų “ribų stumdymo” neįspėjant KOKIE vaikai ateis į gimtadienį ar užsiėmimą, nekalbant, kuo jie ypatingi, nepadedant mums dirbti su jais. Kai žinote ir kai dalykai akivaizdūs...
Bet ribos yra ir bus.
“Nebepudrinsiu” daugiau švenčių, sau sakydama mintyse “juk aš galiu parodyti duris ir sakyti – neįspėjote – pasielgėte nesąžiningai, nors skaitėte taisykles. Išeikite. Sąskaitą atsiųsiu”.
Imsiu ir padarysiu.
Tiek daug širdies įdedu į tas šventes, į laiką Jums ir su Jūsų vaikais, kad tyliai sau besikeikdama tokiose situacijose neignoruosiu jos. ŠIRDIES.
