👁 71
Rašau po pastarosios stovyklos grupės… Po keletos gimtadienių švenčių. Ir negaliu nelyginti – kartais net penkiamečių su dešimtmečiais.
Jie sugeria! Viską. Dėmesį, meilę, apkabinimus, žinias – jūsų, draugų, telefonų. Ir mes tai matome. Visi tai mato.
Ir nors sakome – vaikų negalima lyginti. Bet visi lygina ir lygins. Tėvai, mokytojai, tie patys vaikai. Nes mes gyvename ne po vieną. Mes gyvename tarp žmonių ir su jais mums reikia būti. O norisi būti darniai. Todėl ir lyginamės.
O kaip nelyginti, kai matai tiek vaikų, su skirtingais gebėjimais ar įpročiais atėjusiais iš šeimos. Su skirtinga elgesio kultūra, bendravimu, pasitikėjimu arba nepasitikėjimu savimi ar kitais.
Tuose vaikuose viskas! Kaip su jais kalbate ir ką kalbate. Kiek skiriate dėmesio veiklai kartu ir kaip skatinate juos, palaikote.
Padavėte kempinę po pietų ir pakvietėte susitvarkyti kartu – ar padavėte telefoną ir vėl virtote tarnu, nes taip lengviau.
Atsisėdote kartu pažaisti – ar pabambate, jog pilnos lentynos žaislų, o vaikas vėl su telefonu?
Turėjote kantrybės kartu išmaišyti blynų tešlą ir atsakyti į penkiolika keistų klausimų – ar vėl darėte taip, kaip lengviau jums?
Leidote suklysti vaikui, su meile, palaikymu ir žinojimu, kad kitą kartą bus geriau – ar leidote suprasti jam, jog netikite ir nepasitikite juo bei laikote jį mažu žiopliu?
Mūsų vaikuose mūsų šeimų įpročiai, pokalbiai, dėmesys, empatija, požiūris į save ir pasaulį. Mūsų vaikai – kaip kempinės, kurie prisipildo tuo, kuo pripildyti jūsų namai ir jūsų kuriamas pasaulis! Ir jie tuo dalinasi su visais!
Mūsų vaikai kalba mūsų šeimos kalba. Ir su ta kalba jiems reikės gyventi ilgai ilgai…
